Dideli šunys dažnai asocijuojasi su saugumu, besąlygiška ištikimybe ir ramybe. Daugelis žmonių, svajojančių apie keturkojį draugą, įsivaizduoja būtent stambų gyvūną, kuris ne tik taps puikiu šeimos nariu, bet ir prireikus galės apginti namus. Visgi, sprendimas įsigyti didelės veislės šunį neturėtų būti priimtas impulsyviai, remiantis tik estetiniais sumetimais ar populiariais filmais. Didelis šuo – tai didelė atsakomybė, reikalaujanti ne tik finansinių išteklių, bet ir laiko, fizinių jėgų bei specifinių žinių apie gyvūno psichologiją ir fiziologiją. Prieš atveriant savo namų duris milžiniškam augintiniui, būtina nuodugniai susipažinti su populiariausių veislių ypatumais bei gyvenimo su jais realybe.
Kodėl didelės veislės šunys tokie populiarūs?
Didelių šunų populiarumas neblėsta dešimtmečius, ir tam yra svarių priežasčių. Visų pirma, daugelis šių veislių pasižymi stabiliu temperamentu. Dažnai sakoma, kad kuo didesnis šuo, tuo jis ramesnis namuose (žinoma, su sąlyga, kad gauna pakankamai fizinio krūvio lauke). Skirtingai nei kai kurios mažos veislės, kurios gali būti linkusios į lojimą ar nervingumą, didieji keturkojai dažnai spinduliuoja pasitikėjimą savimi ir orumą. Be to, jie yra nepamainomi kompanionai aktyvų laisvalaikį mėgstantiems žmonėms – nesvarbu, ar tai būtų ilgi žygiai miške, bėgiojimas rytais ar tiesiog ilgi pasivaikščiojimai parke. Žinoma, negalima pamiršti ir apsaugos faktoriaus – net ir pats draugiškiausias didelis šuo savo stotu ir galingu balsu atbaido nekviestus svečius.
Populiariausios didelių šunų veislės: charakteris ir poreikiai
Renkantis didelį šunį, svarbu suprasti, kad „didelis” nėra vienintelis kriterijus. Skirtingos veislės buvo išvestos skirtingiems tikslams – ganymui, medžioklei, apsaugai ar tiesiog kompanijai, todėl jų charakteriai kardinaliai skiriasi.
Vokiečių aviganis – universalus karys
Tai viena populiariausių ir labiausiai atpažįstamų veislių pasaulyje. Vokiečių aviganiai vertinami dėl savo intelekto, paklusnumo ir noro dirbti su žmogumi. Tai nėra šuo, kuris visą dieną gulės ant sofos. Jiems būtina protinė veikla ir dresūra. Be tinkamo užimtumo vokiečių aviganis gali tapti destruktyvus ar triukšmingas. Tai idealus pasirinkimas žmonėms, kurie nori aktyviai užsiimti šunų sportu ar ieško patikimo sargo, kuris tuo pačiu būtų ir atsidavęs šeimos narys.
Labradoro ir auksaspalviai retriveriai – šeimos numylėtiniai
Nors šios dvi veislės skiriasi (labradorai yra kiek stambesni ir turi trumpesnį kailį, o auksaspalviai – ilgesnį ir švelnesnį), jos dažnai grupuojamos kartu dėl panašaus temperamento. Tai bene draugiškiausi dideli šunys, puikiai sutariantys su vaikais, kitais gyvūnais ir net svetimais žmonėmis. Dėl šios priežasties jie prasti sargai, bet neprilygstami kompanionai. Svarbu žinoti, kad retriveriai yra labai orientuoti į maistą, todėl turi didelį polinkį nutukti. Griežta mitybos kontrolė jiems yra privaloma.
Berno zenenhundas – švelnus milžinas
Šie trispalviai gražuoliai iš Šveicarijos kalnų pavergia širdis savo ramybe ir prieraišumu. Berno zenenhundai nėra tokie aktyvūs kaip aviganiai ar retriveriai, jiems nereikia maratonų, tačiau jie reikalauja nuolatinio buvimo šalia žmogaus. Tai nėra šuo, kurį galima uždaryti voljere ir palikti vieną – atskirtis nuo šeimos jiems sukelia didelį stresą. Deja, renkantis šią veislę, reikia būti pasiruošusiam ir liūdnesnei statistikai – jų gyvenimo trukmė yra viena trumpesnių tarp šunų (vidutiniškai 7–9 metai), o onkologiniai susirgimai yra dažna problema.
Rotveileris – rimtas sargas
Rotveileriai dažnai kenčia nuo nepagrįstų stereotipų, tačiau teisingose rankose tai yra nuostabūs, stabilūs ir be galo lojalūs šunys. Tai galingi gyvūnai, kuriems reikalingas savimi pasitikintis, nuoseklus šeimininkas ir ankstyva socializacija. Rotveileris instinktyviai saugo savo teritoriją ir šeimą, todėl dresūra yra ne rekomendacija, o būtinybė. Tinkamai išauklėtas rotveileris yra ramus namuose ir švelnus su savais, tačiau visada budrus.
Korsikos šuo (Cane Corso) – Italijos pasididžiavimas
Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusi veislė. Cane Corso atrodo grėsmingai, tačiau šeimoje jie yra jautrūs ir prieraišūs. Kaip ir rotveileriai, jie turi stiprų sargo instinktą. Jų auklėjime svarbu nenaudoti fizinės prievartos, o remtis pozityviu skatinimu ir lyderyste. Tai didelės jėgos šuo, todėl šeimininkas turi būti fiziškai pajėgus jį išlaikyti pasivaikščiojimų metu, kol šuo išmoks idealiai vaikščioti greta.
Ką būtina įvertinti prieš įsigyjant: finansinė pusė
Meilė gyvūnui yra nemokama, tačiau jo išlaikymas kainuoja, o didelio šuns atveju – kainuoja daug. Tai dažnai tampa nemalonia staigmena naujiems šeimininkams.
- Mityba: Didelis šuo suėda didelį kiekį maisto. Norint užtikrinti gerą sveikatą, negalima šerti pigiausiu pašaru iš prekybos centro. Kokybiškas sausas maistas arba BARF (žalia mėsa) mityba sudarys solidžią mėnesio biudžeto dalį.
- Veterinarinės paslaugos: Daugelis vaistų (nuo kirminų, erkių, antibiotikai ar nuskausminamieji) dozuojami pagal svorį. Tai reiškia, kad gydyti 40–50 kg sveriantį šunį kainuos kelis kartus brangiau nei Jorkšyro terjerą. Operacijos, narkozė taip pat kainuoja brangiau dėl didesnių medikamentų kiekių.
- Reikmenys: Dideliems šunims reikia patvarių, kokybiškų pavadėlių, didelių guolių, tvirtų žaislų. Visi šie daiktai „XL” dydžio kategorijoje yra brangesni.
Sveikatos iššūkiai ir prevencija
Didelių veislių šunys turi specifinių sveikatos problemų, kurios būdingos būtent dėl jų dydžio ir greito augimo tempo.
Viena dažniausių problemų – klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Tai paveldimas susirgimas, kuris gali sukelti skausmą ir luošumą. Todėl perkant šuniuką būtina reikalauti tėvų sveikatos tyrimų rezultatų. Tačiau net ir sveikus genus turintį šuniuką galima „sugadinti” netinkamu auginimu: per didelis fizinis krūvis augimo metu, slidžios grindys namuose ar antsvoris gali išprovokuoti sąnarių problemas.
Kita gyvybiškai pavojinga būklė – skrandžio apsisukimas. Tai ypač aktualu gilią krūtinės ląstą turintiems šunims (pvz., vokiečių aviganiams, dogams, dobermanams). Skrandžio apsisukimas įvyksta staiga ir be skubios operacijos šuo žūsta per kelias valandas. Prevencija paprasta, bet griežta: negalima šerti šuns iškart po fizinio krūvio arba vesti sportuoti iškart po valgio. Taip pat rekomenduojama dienos maisto normą dalinti į dvi dalis.
Auginimas ir dresūra: jėgos neužteks
Jei mažas šuo, kuris neklauso komandų, yra tiesiog erzinantis, tai nevaldomas didelis šuo yra pavojingas. Įsivaizduokite situaciją: lauke slidu, o jūsų 45 kilogramų augintinis pamato katę ir staigarauta į priekį. Jei jis nemoka komandos „greta” ar „ne”, pasekmės gali būti liūdnos tiek jums, tiek aplinkiniams.
Didelių šunų socializacija turi prasidėti vos jiems atvykus į naujus namus. Jie turi matyti įvairius žmones, kitus šunis, girdėti miesto garsus, kad užaugę nereaguotų į aplinką baime ar agresija. Lankyti dresūros mokyklą su didelės veislės šuniuku yra labai rekomenduojama, o pradedantiesiems – praktiškai privaloma. Ten ne tik šuo mokosi komandų, bet ir šeimininkas mokosi suprasti savo augintinio kūno kalbą.
D.U.K. (Dažniausiai užduodami klausimai)
- Ar didelis šuo gali gyventi bute?
Taip, gali. Svarbiausia šuniui ne kvadratiniai metrai, o laikas, praleidžiamas su šeimininku, ir fizinis bei protinis krūvis lauke. Jei šuo gauna pakankamai veiklos lauke, namuose jis dažniausiai tik ilsisi. Tačiau svarbu įvertinti, ar turėsite kur dėti didelį guolį ir ar bus patogu prasilenkti koridoriuje.
- Kiek laiko per dieną reikia skirti pasivaikščiojimams?
Tai priklauso nuo veislės ir amžiaus, tačiau vidutiniškai dideliam suaugusiam šuniui reikia bent 1,5–2 valandų aktyvaus judėjimo per dieną. Tai turėtų būti ne tik lėtas vaikščiojimas, bet ir žaidimai, bėgiojimas ar protinės užduotys.
- Ar dideli šunys tinka šeimoms su mažais vaikais?
Daugelis didelių veislių (retriveriai, niufaundlendai, senbernarai) yra labai kantrūs su vaikais. Tačiau dėl savo dydžio jaunas, nerangus šuo gali netyčia pastumti ar pargriauti mažą vaiką. Todėl bet koks bendravimas turi vykti su suaugusiųjų priežiūra.
- Kurią veislę rinktis pirmajam šuniui?
Pradedantiesiems dažniausiai rekomenduojami labradoro arba auksaspalviai retriveriai dėl jų noro įtikti šeimininkui ir švelnaus būdo. Sudėtingesnės, stiprų charakterį turinčios veislės (pvz., Vidurinės Azijos aviganiai, rotveileriai) reikalauja patirties.
Pasiruošimo darbai namuose prieš atvykstant augintiniui
Nusprendus įsigyti didelį šunį ir jau išsirinkus veislę bei veislyną, ateina laikas paruošti namus. Tai ne tik dubenėlių nupirkimas. Pirmiausia, įvertinkite grindų dangą. Slidžios grindys (laminatas, plytelės) yra didžiausias augančio didelio šuniuko sąnarių priešas. Kol šuo auga, rekomenduojama slidžius plotus uždengti kilimais ar takeliais – tai padės išvengti kojų „išsiskėtimo” ir traumų.
Antras svarbus aspektas – erdvės zonavimas. Didelis šuniukas pasieks daiktus, padėtus ant stalų ar spintelių, daug greičiau nei manote. Visi dūžtantys daiktai, maistas, vaistai turi būti paslėpti aukščiau arba užrakintose spintelėse. Taip pat verta iš anksto numatyti vietą poilsiui – dideliam šuniui reikės didelio guolio, kuris neturėtų būti ant skersvėjo ar tiesioginiuose saulės spinduliuose, bet tokioje vietoje, iš kurios jis galėtų stebėti šeimos gyvenimą.
Galiausiai, pasirūpinkite transportavimu. Didelis šuo automobilyje užima daug vietos. Saugiausia juos vežti bagažinėje (jei tai universalas ar visureigis) įrengtame specialiame transportavimo narve arba atskyrus bagažinę tvirta metaline grotelių pertvara. Tai užtikrins saugumą tiek šuniui, tiek keleiviams staigaus stabdymo atveju. Pasiruošimas iš anksto leis išvengti streso ir padės mėgautis naujo šeimos nario draugija nuo pat pirmos akimirkos.
